Kapadokija I

Dėl Kapadokijos regiono padarėme lankstą pietus. Abejojome ar tikrai verta sukti kelių šimtų kilometrų lanką, bet abejonės iškart išsisklaidė pasiekus šį tikrai unikalų gamtos ir žmonių suformuotą slėnį. Galima valandų valandas vaikštinėti gėrintis gamtos sugebėjimu išgauti įvairiausias formas iš uolų ir žmonių išmone tas uolas paversti namais, bažnyčiomis, sandėliukais ar pagal šiuolaikinį pareikalavimą viešbutukais. Dar didesnis smagumas yra tai, kad visa tai ne po muziejaus ar rezervato gaubtu, visur gali vaikščioti, čiupinėti, įlįsti, aišku, prieš tai apsižiūrėjus, kad netryptum kieno moliūgų ar nelįstum į kieno jau užsiimtą urvą.

Tarp kitko, šiuos visus urvus išskobė broliai krikščionys, kurie čia gyveno jau nuo pat krikščionybės pradžios iki IX amžiaus kai musulmonai užėmė šį kraštą, bet likę vienuoliai gyveno dar iki XX amžiaus pradžios kol juos turkai išvijo į Graikiją.

Senovinis dušas

Požeminis tvartas, į kurį net kupranugarius sugrūsdavo.

Ežerėlis krateryje, o miškelis anoje pusėje buvo visai nebloga vieta nakvynei.

Lygiai trys mėnesiai keturiems tūkstančiams nuvažiuoti.

Moliūgų čia augina didžiulius kiekius.

Labai nustebome sužinoję, kad visus šituos moliūgus augina tik dėl sėklų, o visa kita išmeta, tiesiog baisus neūkiškumas, galėtų nors gyvuliams atiduoti. Tiesa, mes lietuviškai pasielgėm, sėklas išmetėm, o minkštimą išvirę suvalgėm, visai skanu buvo.

Smagu buvo paplepėti su sutiktais ukrainiečių dviratistais.