Visada žinojau, kad pabaigsiu sekti šią ilgą pasaką apie
du drąsius keliautojus, išsiruošusius į pamatyti tai, ko nematė, pagyventi
taip, kaip dar negyveno, sužinoti tai, apie ką knygos nerašo J. Visada žinojau, kad pabaigsiu, tai gal
dėl to ir neskubėjau J.
Vietnamo sostinę Hanojų pasisekėme lengvai ir greitai – 18 valandų traukinio dundėjimo pro ryžių laukus ir
mes vietoje. Dairantis pro langą ir matant kokią skrybėliuotą moteriškę
minančią ramiu keliuku palei skaisčiai žalius laukus, mažučius namelius
suimdavo melancholija – dar vis rūpėjo ir patiems tais mažais keliukais
pravažiuoti. Bet kai bėgiai priartėdavo prie pagrindinės magistralės,
jungiančios šiaurinę ir pietinę Vietnamo dalis, kuria spausdavo minios
autobusų, sunkvežimių ir motociklų, pajusdavom palengvėjimą, kad teisingai
nusprendėme išvengdami to chaoso. Jaučiam, kad per beveik trejus kelionės metus
jau pakankamai įrodėme sau, kad galime viską.
Hanojuje iš karto pasijautė sostinės sindromas – visi skuba, visi sunerimę,
kas žingsnį turi įrodinėti, kad esi stipresnis, gudresnis, „užkleimuoti“ tą
erdvę, kurioje esi, nes kitaip nustums, sutryps, aprėks.
Apsigyvenome pačiame senamiestyje, siaurutėje gatvelėje. Kol Tomas apibėgo
kelis viešbučius, Jurgą, saugančią du apkrautus dviračius piktai nužiūrėdami lenkė
keli karučiai, suprask ir be tavęs čia ankšta. Gatvelė siaurutė – vieną dviratį
atrėmėmė į vieną gatvės pusę, kitą į kitą ir pradėjome nukraustyti krepšius.
Tuoj išlėkė kaimynė ir ėmė mus varyti nuo savo vartų. Teko kraustyti po vieną
dviratį, o antrą laikyti viduryje kelio. O kol dar tuščius dviračius
priparkavome – vis išlenda per sprindį į svetimą teritoriją nors tu ką.
Kambariukas mažutėlis, bet turi balkoną. Išėjus, atrodo ranką paduoti kaimynui,
gyvenančiam kitoje gatvės pusėje galėtum, bet kur tau...
O kur dar vietnamietiškos prekybos ypatumai, kai tau aiškina, kad tai kas
užrašyta ant sienos, tai ne kaina, o patiekalas kainuoja brangiau, arba sumoki
tiek, kiek ir kiti, bet vietoj penkių koldūnų, kuriuos šveičia kaimynas, tau
įdeda tik keturis, arba kartą apžiūrinėjom bandeles ir prieina vietinis, bobulė
ragina mus greičiau pirkti, mes praleidžiam vietinį, tai jis pasimaigęs ir
saujoj suspaudęs duoda pinigą taip, kad mes nematytume, kiek jis moka. Ir taip
kiekviename žingsnyje. O rytais ir vakarais senamiestyje tai dar ir pakovoti
reikia, kad turėtum kur tą žingsnį žengti, nes fiziškai gatvėje vietos nėra –
šaligatviai užimti įvairiais verslais, o keliu taigi motociklai, karučiai ir
mašinos važiuoja. Žodžiu, sunkiai žmonės verčiasi. Matėm pasaulyje ir
malonesnių vietų gyventi.
O kadangi Hanojuje sulaukėme kvietimo padirbėti Škotijoje, tai tikimės, kad
Škotijos viržynai, kalnai ir vaizdas į Atlando vandenis bei salas mums patiks.
Na, ką gi, vienos kelionės pabaiga, kitokios patirties pradžia. Pirmyn.
Alaus gatvė. |
Intensyvus raginimas sėsti prie būtent tam prekeiviui priklausančių stalelių. |
Visiems čia ankštoka. |
Vėlus vakaras, kai pagaliui pasidaro erdviau. |
Paskutiniai pietūs Azijoje. Pamenu, kad ant servetėlės skaičiavome būsimą uždarbį Škotijoje :) |
Paskutiniai kilometrai iki oro uosto. Tomas su dėžėmis užėmė gan daug vietos, bet nieko nestebino :) |